susitikime pasisakė ir nuoširdų rašinį, sulaukusį šiltos klausytojų reakcijos, apie 
Lietuvos didvyrių apgintos vertybės
Nuo 1940 metų Lietuva buvo okupuota ir prarado nepriklausomybę ateinantiems penkiasdešimt vieneriems metams. Bet lietuviai atsisakė pasiduoti ir neprarado vilties. Mes turėjom drąsiausius vyrus ir moteris, tarp kurių, didžiuodamasi galiu sakyti, buvo ir mano senelis su savo broliu. Partizanai, apie kuriuos pasakotos istorijos mane lydėjo ir žavėjo nuo vaikystės, turėjo vertybes ir jas gynė. Laisvė, vienybė, drąsa, tautiškumas, meilė tėvynei, pasiaukojimas – tai vertybės, kurios degė jų patriotiškose širdyse. Jos išliko svarbios ir žmonėms, kurie sausio 13-tąją pabaigė kažkada partizanų pradėtą kovą – Lietuvos nepriklausomybės kovą.
Laisvė ir besąlyginis jos troškimas yra, mano manymu, pati didžiausia ir svarbiausia žmogaus vertybė. Mūsų prigimtis – būti laisviems, tai puikiai iliustruoja Adolfo Suarezo žodžiai: „Yra kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui – tai laisvė“. Tarybų Sąjunga bandė iš mūsų tai atimti. Bet kaip galima atimti tai, kas neatimama? Žmonių širdyse ir protuose ruseno laisvės troškimas, kuris vedė žmones į kovą. Šimtai partizanų išėjo į miškus, išgyveno nežmogiškomis sąlygomis tik dėl to vienintelio troškimo. Lygiai taip pat ir žmonės sausio 13-tąją išėjo ginti Lietuvos Respublikos Seimo ir Televizijos bokšto. Apie šiuos įvykius, didvyrius ir jų laisvės troškimą mes, mokiniai, girdime mokyklose per istorijos pamokas, apie tai kuriame rašinius ir piešiame plakatus, o tada pakeliame galvas aukštyn ir susimąstome apie savo laisvę. Šis neapčiuopiamas dalykas, šis didingas jausmas – laisvės troškimas – žmogui yra toks svarbus, kad jis net gyvybę dėl to gali paaukoti. Ir aš kartais pagalvoju, ar pakankamai dėkingi esame tiems didvyriams, kurių pasiaukojimo ir tvirtybės dėka mes dabar turime laisvę?
Antroji, bet ne ką mažiau svarbi vertybė, kurią Lietuvos laisvės gynėjai parodė turintys, yra drąsa. Mano domėjimasis senelio partizanavimu šią vasarą mane nuvedė į Kauną susitikti su viena partizanų ryšininke, kuri jį pažinojo. Iš mūsų pokalbio man įsiminė viena Salomėjos Piliponytės – Užupienės – Rūtos frazė: „Nebuvo net minties apie kažkokią baimę. Nebijojau nei naktį per mišką eidama, nei ką kitą darydama, nes žinojau, kad darau tai, ką privalau“. Drąsa yra vienas iš ryškiausių kovotojų bruožų, todėl nenustebau, kai vienas iš sausio 13-osios įvykių dalyvių interviu sakė: „Tada nebuvo baimės, gal jei būčiau vienas, keli, dešimt, gal būtume išsilakstę kaip zuikiai, bet kai yra daug vienodai nusiteikusių žmonių šalia, visai kitaip jautiesi“. Be drąsos ir bendraminčių mes neturėtume atkurtos Lietuvos Šaulių sąjungos, Lietuvos kariuomenės, o svarbiausia – visada Lietuvą pasiruošusių ginti piliečių. Mintį, kad drąsa gali viską, man gražiausiai iliustruoja partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko žodžiai: „Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjom ir mirtį“.
Ir trečioji vertybė, kurią apgynė laisvės kovotojai, yra vienybė. Daugybė posakių išreiškia jos svarbą: „Vienas lauke ne karys“, „Vienybėje – galybė“. Bendrumas ir vienas kito palaikymas yra labai svarbūs mums visiems. Aš pati su tuo susiduriu būdama Šaulių sąjungos narė. Kartais, per pratybas ar mąstydama apie karo grėsmes, jaučiu nerimą, bet kai pamatau šaulį šalia, nurimstu ir pasijuntu gerai, nes žinau, kad kol esam vieningi, mes – nenugalimi. Kaip mums mėgsta priminti vadai, mes esam vienas kumštis. Būtent čia aš matau mūsų stiprybę – tame viename, tvirtame kumštyje. Kol bus vieningų žmonių, šaulių, karių savanorių, Lietuvos kariuomenė, tol žinau, kad mūsų laisvė saugi, nes vienybėje jėga, tikėjime – pergalė. Vebsteris yra taikliai pasakęs – „ Žmonės kartu gali tai, ko nepajėgia pavieniui; protų ir rankų vienybė, jėgų sutelkimas – beveik visagaliai“.
Drąsiai sakau, kad aš DIDŽIUOJUOS, kad esu lietuvė ir esu laisva. Už Lietuvą, jos laisvę kovojo daugybė žmonių – partizanų, šaulių, tremtinių, paprastų piliečių ir sausio 13-osios dalyviai. Man tai reiškia labai, su kai kuriomis žmonių grupėmis turiu savitą ryšį. Todėl, kai aš dažiau lietuvių tremtinio kapo tvorelę Sibire, aš verkiau. Kai aplankau savo senelio kapą, aš verkiu. Po savo iškilmingopasiždėjimo tapusi jaunąja šaule – verkiau mąstydama,kaip tuo džiaugtųsi partizanai mano senelis su broliu ir prosenelis, kuris buvo Nepriklausomos Lietuvos šaulys. Kai vyksta Sausio 13-osios minėjimai, aš taip pat lieju ašaras. Aš jaučiuosi šiems žmonėm tokia skolinga, tokia dėkinga už laisvę. Ir labiausiai norėčiau, kad jų žygdarbiai nebūtų pamiršti. Norėčiau, kad istorijos apie juos gyvuotų per amžius. Kol būsim vieningi ir prisiminsime savo istoriją, kol turėsime vertybes, kurias turėjo šie žmonės, tol mes būsime laisvi ir stiprūs. Šias vertybes labai džiaugiuosi matydama savo broliuose ir seseryse Lietuvos Šaulių sąjungos nariuose ir daugelyje žmonių. Baigdama kalbą noriu pacituoti Justiną Marcinkevičių, kuris yra pasakęs šiuos viltį įžiebiančius žodžius: „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad tu šventovė. Todėl, kad tu – Tėvynė“.