1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės nutarimą. Dokumentas skelbė, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.
Šiandien visoje Lietuvoje – nuo didmiesčių iki mažiausių miestelių – plevėsavo trispalvės. Daugelį jų rankose išdidžiai laikė šauliai. Ir turbūt niekas geriau neatspindi to šiandieninio širdį virpinančio jausmo ir pasididžiavimo tiek mūsų protėviais, tiek mūsų jaunimu, kaip Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių (Kauno apskr.) 2-osios rinktinės jaunosios šaulės Gabrielės Žemblauskaitės šiandien Kaune pasakyta kalba.
„Sveiki visi, maži ir dideli Lietuvos žmonės,
Šiandien mes čia susirinkome dėl ypatingos priežasties. Čia mes esame tam, kad prisimintume ir švęstume 1918 m. Vasario 16 dieną pasirašytą Nepriklausomybės Aktą.
Na ir kas? Kažkas tada pasirašė, kažkas ten įvyko… Diena, kai buvo sudėti parašai ant Lietuvos nepriklausomybės nutarimo, tapo nauja mūsų valstybės pradžia. Jie neklausė, ar laikas tinkamas. Jie tiesiog ėmė pasirašė – nes tikėjo Lietuva.
Dabar mes gyvename laisvoje šalyje. Bet ar kada susimąstėme, ką reiškia būti laisvam? Laisvė – tai ne tik dovana, kurią gavome ir galime tiesiog laikyti lentynoje. Laisvė – tai atsakomybė ir įsipareigojimas.
Nuo pat savo gimimo Lietuva ėjo sunkiu keliu – klupdama ir klupdoma, kildama ir keldama kitus. Ji niekada nenutilo, niekada nesustojo, visada sekė širdies ir protėvių kraujo šauksmą. Ji deklaravo teisę gyventi laisvai ir tai kartojo vėl ir vėl, visiems ir visoms, net tada kai ją norėjo užtildyti, užgniaužti, sunaikinti. Kiekvieną kartą, kai Lietuvos balsas buvo slopinamas, jis tik stiprėjo – aidėdamas partizanų bunkeriuose, tremtinių dainose, Sąjūdžio mitinguose ir šiandien čia, mūsų lūpose, mano lūpose.
Aš esu jaunoji šaulė, nes man rūpi mano tėvynė Lietuva. Bet ar užtenka vien šauliškos uniformos ir maskuotės ant veido, kad vadintumei save patriotu? Ar užtenka kartą per metus įveikti kliūčių ruožą, vadinamą šlovės taku, ir sakyti: „Aš jau padariau pakankamai“? Ne. Patriotiškumas nėra vien žodžiai. Tai apsisprendimas nelikti abejingam. Tai mokėjimas padėti, kai reikia, ir drąsa stoti ten, kur sunku.
Todėl aš ir pasirinkau būti šaule. Nes Šaulių sąjunga – tai žmonės, mokantys būti vieningi ir stiprūs, pasiryžę ginti savo šalį – tokie, kaip tie dvidešimt signatarų, pasirašiusių už mūsų laisvę 1918-aisiais.
Šiandien džiaukimės ir švęskime, kad galime čia būti, kad gyvename laisvoje Lietuvoje. Tik nepamirškime – nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj.
Ar esi pasiryžęs būti drąsus ir imtis atsakomybės už Lietuvą?
Su Vasario 16-ąja!
Su mūsų visų Valstybės švente!”
Valdo Kilpio ir Jūratės Platužienės nuotraukos.
