Vos tik atvykus mus pasitiko svetingi miško prižiūrėtojai – uodai. Nors ir stengėmės jų atsikratyti, deja, jie nusprendė, jog lietuvaites reikia saugoti svetimame krašte. Jie ištikimai lydėjo visos kelionės metu. Su pilna, kruopščiai patikrinta, ekipuote vidurnaktį pradėjome savo žygį. Žemėlapis ir kompasas rankose rodė kelią pirmojo punkto link. Jame mūsų laukė išbandymas, tačiau pirmiausia – reikėjo saugiai jį pasiekti, nepatenkant priešui į rankas. Priešas tykojo nežinia kur ir, pagal žygio sumanymą, galėjo atimti vieną iš dvylikos gyvybių. Plūdo adrenalinas, tyliai slinkome mišku, stengėmės nesukelti jokio garso ir neišsiduoti, tačiau staiga… šviesos! Visos sustingstame ir pamažu mažiname siluetą, o širdis jau kulnuose – kad tik niekas nepastebėtų. Po kelių minučių nusprendžiame judėti toliau, bet tiesaus kelio nėra, po kojomis traškančios ir kliūvančios šakos, brūzgynai ir aklina tamsa mums judėti greitai neleidžia. Vėl pastebime šviesas. Vėl gulamės. Tačiau šįkart – tai pirmasis punktas, jame laukia mazgų rišimo užduotis ir kito punkto koordinatės.
Kelionė antrojo punkto link buvo bene didžiausias iššūkis. Einant pradedame klimpti. Bėgame pirmyn tol, kol vėl jaučiame tvirtą žemę po kojomis. Tačiau, toliau ne ką geriau – aplink mus vien nulūžę ir šakoti medžiai, kurie, kaskart bandant juos perlipti, skaudžiai grybžteli kojas ir mus lėtina. Vėl šviesos. Sustingstame. Nenorime prarasti nė vienos iš turimų gyvybių, tik vėliau suprantame, tai – kita komanda ir pavojaus nėra. Taip vaikštome jau valandą, turbūt pasiklydome, bet judame paskui komandos lyderę pirmyn. Klimpstančios kojos ir badančios šakos nebeatrodo didžiausias blogis, atsiduriame saloje. Iš visų pusių mus supa vanduo, upelis, tad ieškome nuvirtusių medžių persikelti į kitą pusę. Kovojame su limpančiomis akimis ir stengiamės išlaikyti pusiausvyrą, kol viena komandos draugė įvirsta į upelį. Miegai greitai išsilaksto – juokiamės ir keliame ją, tada judame toliau. Tą naktį tokiose „salose“ atsidūrėme dar daugybę kartų, ačiū dievui, sėkmingai tai įveikėme. Prieiname laukymę. Nebėra nei vieno medžio, brendame per savo ūgio augaliją, o kažkur toli vėl šviesa. Jau pradedame džiaugtis, galbūt tai antrasis kontrolinis punktas? „Lempa, matau lempą!“ – apsidžiaugia viena mergina. Deja, ten buvo tik mėnulis ir… mes miego išsiilgusios.
Miške šiek tiek sustojame pailsėti, apima neviltis – mes taip vaikštome tris valandas. Jau ima švisti ir kažkur toli gegutė pranašauja naują dieną. Jausmas, kai per Kalėdas po egle randi daugybę dovanų, apėmė, priėjus tą kelią, kurio rasti jau nebesitikėjome. Tada randame ir antrąjį punktą, kurio užduotis buvo pasidalijus į dvi grupes, pagal viena kitos nurodymus sudėlioti „Lego“ konstruktorių.
Kitus punktus pasiekėme žymiai greičiau, ten laukė šaudymas į taikinius, gyvūnų ir medžių atpažinimo rungtys, kėlimasis virve per vandenį, plaukimas valtimi per upę, atstumo nustatymo ir pirmosios pagalbos užduotys, vėliavų atpažinimas. Po beveik 10 valandų grūmimosi su mišku ir draugais uodais, kojos darosi sunkios, motyvacijos šaltinis beveik tuščias, saulė visiškai išvargina, nebesinori net pajudėti. Tačiau čia mus išgelbėja optimizmu trykštantis komandos vadovas, kuris paskatina eiti toliau ir padaryti, tai, ko mes čia ir atvykome. Juk Lietuva nepasiduoda niekada. Nuotykis tęsiasi, mes brendame pelke, įveikiame bebrų užtvanką, artėjame prie pabaigos. Po 17 valandų sunkios kelionės ir daugybės sunkiai įveiktų kilometrų, mes pasiekiame finišą ir tai turbūt geriausias jausmas – mes tai padarėme. Visos kartu.
Parengė Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės jaunoji šaulė Vytenė Dagytė