Kovo 7 d. sukanka 50 metų, kai buvo atkurta Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje, dabar vadinama Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje. Tikrasis tų įvykių liudininkas, Šaulių sąjungos tremtyje atkūrimo iniciatorius, vienas iš atkūrėjų, LŠSI garbės vadas prof. Vaidievutis A. Mantautas sutiko pasidalyti sukaupta informacija apie atkuriamąjį darbą. Šis tekstas prof. V. A. Mantauto buvo parengtas spaudai 1964 m., praėjus dešimtmečiui nuo oficialaus LŠST atkūrimo 1954 m. kovo 7 d. Pasak autoriaus, rengiant straipsnį pasiremta visais prieinamais to meto dokumentais, protokolais, korespondencija ir kt. Prof. V. A. Mantautas siekė kuo objektyviau nušviesti situaciją pradedant pirmaisiais žingsniais 1952 m. vasarą ir baigiant I visuotiniu LŠST atstovų suvažiavimu 1958 m. vasarą.
Straipsnio autorius pastebėjo, jog tuomet buvo vartojamas terminas „tremtis“, o ne „išeivija“. „Anais laikais mes jautėmės ne IŠEIVIAI, palikę Tėvynę ieškodami geresnio duonos kąsnio, bet TREMTINIAI, beveik viską praradę ir pabėgę nuo mirties, kankinimo kamerų ir „Archipelag gulag“, vejami rusų tankų, patrankų, šautuvų ir durtuvų. Kai kurie pakeliui sugauti, nukankinti, nužudyti arba išvežti į Sibirą. <…> Dabar, kai Lietuva jau vėl laisva, visiškai sutinku, kad iš tremtinių tapome išeiviais“, – rašo prof. V. A. Mantautas.
Likęs vienintelis gyvas iš LŠST organizacinio atkūrėjų branduolio, LŠSI garbės vadas prof. Vaidievutis A. Mantautas atkreipia dėmesį į terminą „atkūrėjas“: „Visi šauliai ir šaulės, kurie jau buvo LŠST nariai 1958 m. liepos 5 d. I visuotiniame LŠST padalinių atstovų suvažiavime, turėtų būti laikomi Sąjungos atkūrėjais. Po to į Sąjungą įstojusiesiems atkūrėjo vardas nebetinka. Tai tik Sąjungos stiprintojai, bet ne atkūrėjai. Juk Sąjungos atkūrimas 50 metų tęstis negali“. Pasak straipsnio autoriaus, organizacinį atkūrėjų branduolį sudarė trys Vlado Putvinskio-Pūtvio šeimos nariai (Sofija Pūtvytė-Mantautienė, jos vyras Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas ir jų sūnus Vaidievutis A. Mantautas) ir dar trys šauliai (plk. Mykolas Kalmantas, Eugenija Klupšienė ir Alfas Valatkaitis). Vėlesniame LŠST darbe daug talkino ir kiti V. Putvinskio-Pūtvio šeimos nariai: Ona Pūtvytė-Tercijonienė ir jos vyras dr. Vincas Tercijonas, prof. Emilija Pūtvytė, Raminta Mantautaitė-Molienė (V. Putvinskio-Pūtvio vaikaitė, prof. V. A. Mantauto sesuo).
Prof. Vaidievučio A. Mantauto tekstas redaguotas pagal dabartinės lietuvių kalbos taisykles, paaiškinti kai kurie terminai.
Pirmasis etapas: LŠST organizacinio branduolio veikla
1952 m. vasara – 1953 m. vasara: organizacinio branduolio užuomazga ir pirmieji žingsniai
Mintis atkurti Šaulių sąjungą kilo jau 1952 m. sausio–vasario mėn., bet pirmos išsamesnės diskusijos šiuo klausimu teprasidėjo 1952 m. vasarą. Ši vasara ir laikytina LŠST organizacinio branduolio užuomazgos pradžia. Neneigiama, kad ir anksčiau galėjo būti mums nežinomų kitų bandymų, diskusijų ar planų atkurti Šaulių sąjungą; šio straipsnio tikslas yra tik nušviesti dabar egzistuojančios LŠST atsikūrimą, pradedant pirmųjų jos atkūrėjų veikla.
Organizacinį branduolį pradžioje sudarė Aleksandras Mantautas ir Sofija Pūtvytė-Mantautienė Broktone, Alfas Valatkaitis Čikagoje ir Vaidievutis A. Mantautas West Badene (Indianoje). Šiek tiek vėliau prisijungė plk. Mykolas Kalmantas Čikagoje ir Eugenija Klupšienė Toronte. Visi šie šeši asmenys prisiėmė visišką moralinę ir teisinę atsakomybę už pirmuosius Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje atkūrimo darbus.
Pagrindinė problema, su kuria organizaciniam atkūrėjų branduoliui teko susidurti šauliškojo darbo pradžioje, buvo baimė. Ne vienas buvęs šaulys ir visuomenės veikėjas buvo įsitikinęs, jog, nepaisant šaulių gyvybės ir kraujo aukų raudonosios ir rudosios okupacijų metu, Šaulių sąjunga tiek JAV, tiek Kanados saugumo organų buvo laikoma nacių arba jiems simpatizuojančia organizacija. Pagrindą tokiam įsitikinimui davė keli precedentai per taip vadinamuosius „skryningus“ DP (Displaced Persons – II pasaulinio karo pabaigoje dėl politinių priežasčių Vakaruose atsidūrę asmenys) stovyklose ir vėliau per apklausinėjimus išvykstant iš Europos į užjūrį. Žiūrint į anas pirmąsias atkūrimo dienas iš dešimties formaliai atsikūrusios Sąjungos gražaus darbo metų perspektyvos, turint šaulių vienetams ir pavieniams šauliams adresuotų įvairių Vyriausybės pareigūnų, Senatorių, Atstovų Rūmų narių ir paties JAV Prezidento vardu rašytų raštų, sveikinimų ar laiškų, anoji baimė atrodo nereali. Bet anuomet, 1952–1953 metais apie tai nebuvo galima pamiršti.
Šalia pagrindinės, daugiau išorinio pobūdžio problemos, buvo ir kita, vidinė problema. Šauliai ir šaulės jau dirbo daugybėje organizacijų, sąjūdžių, sambūrių ir kitų visuomeninio pobūdžio lietuvių institucijų, todėl ne vienas abejojo, ar verta prie ir taip jau didelio organizacijų skaičiaus pridėti dar vieną sąjungą, kuri, nors ir turėdama garbingą praeitį, gal tik atitrauktų ir skaldytų lietuviškąsias jėgas.
Nuodugniai apsvarstęs abi problemas, organizacinis atkūrėjų branduolys priėjo prie išvados, kad šios problemos nublanksta tautos ateities idėjos ir šauliškosios ideologijos šviesoje. Organizaciniame atkūrėjų branduolyje susiformavo griežta ir vieninga nuomonė, kad tremtyje Šaulių sąjunga gal net labiau reikalinga negu laisvoje Tėvynėje. Tad jau 1952 m. ankstyvą rudenį buvo nedviprasmiškai apsispręsta Šaulių sąjungą atgaivinti. Liko neparuoštas tik pats atkūrimo planas.
Pirmąjį LŠST atkūrimo planą parengė ir raštu suformavo Vaidievutis A. Mantautas. Planas buvo paruoštas West Badene, 1952 m. rudens gale – žiemos pradžioje. Jis buvo visiškai baigtas ir raštu pateiktas 1953 m. sausio 29 d. Planas rėmėsi pozicija, jog reikia darbą pradėti nuo atskirų šaulių klubų steigimo nuolat plečiant jų tinklą, tačiau pavieniui, t. y. be centrinės vadovybės iš viršaus. Jau turint pakankamai stipriai veikiančių vienetų, siūlyta Čikagoje ar kur kitur šaukti visuotinį šaulių vienetų atstovų suvažiavimą ir tik tada, suvažiavimo metu, išrinkti Centro valdybą.
Apie šį V. A. Mantauto pasiūlytą planą buvo diskutuojama iki 1953 m. vasaros. Tuomet galutinai ir vienbalsiai (pritariant ir pačiam plano autoriui) atmestas kaip netinkamas to meto sąlygoms. Pirmiausia, atskiriems klubams būtų buvę sunku organizuotis neturint bent pačių pagrindinių direktyvų ir ideologinių gairių. Kita vertus, šauliškas darbas nebūtų vieningas be koordinuojančio centrinio veiksnio. Pagaliau, reikėjo, kad šauliams rūpimus klausimus tiek su lietuvių vadovaujančiais vienetais, tiek su JAV įstaigomis išsiaiškintų ne kuris nors vietinis padalinys, bet visiems šauliams atstovaujanti grupė. Taip 1953 m. vasarą, atmetus pirmąjį planą, susiformavo organizacinio atkūrėjų branduolio nuostata pradėti dirbti ne nuo periferijos, bet nuo centro.
1953 m. vasara – 1954 m. kovo 7 d.: konkretūs Šaulių sąjungos tremtyje atkūrimo paruošiamieji darbai
Jeigu pirmajam organizacinio atkūrėjų branduolio veiklos laikotarpiui (nuo 1952 m. vasaros iki 1953 m. vasaros) labiausiai tinka pirmųjų žingsnių, ieškojimo ir graibymosi patamsyje apibūdinimas, tai antrasis laikotarpis – nuo 1953 m. vasaros iki 1954 m. kovo 7 d. – buvo žymiai ryškesnis, pagal aiškia kryptimi nubrėžtas gaires renkant medžiagą ir pamažu, bet atkakliai atliekant įvairius kitus paruošiamuosius darbus.
Kaip jau minėta, 1953 m. vasarą organizacinis atkūrėjų branduolys apsisprendė pradėti darbą nuo centro. Branduolys suformulavo savo tikslą ir uždavinius: prisiimti sau moralinę ir teisinę atsakomybę už LŠST atkūrimą prieš atitinkamas vyriausybės įstaigas, taip padrąsinant šaulius atskirose vietovėse; vėliau pasikviesti daugiau jėgų iš šaulių bei šauliams prijaučiančios visuomenės tarpo ir taip sudaryti atsikuriančiai organizacijai stiprų, idėjinį, šaulišką centrinį organą; išjudinti šaulių veikimą laisvųjų Vakarų kraštuose; duoti medžiagos besisteigiantiems padaliniams; paruošti idėjines gaires ateičiai; pralaužus pirmuosius ledus, sušaukti visuotinį LŠST atstovų suvažiavimą ir perduoti jam Sąjungos vairą.
Formuluojant šiuos uždavinius, buvo pasiskirstyta ir pareigomis. Branduoliui vadovauti apsiėmė Aleksandras Mantautas. Jam ir Sofijai Pūtvytei-Mantautienei be to dar teko šauliškosios ideologijos gairių paruošimo darbas. Plk. Mykolui Kalmantui buvo pavesti ypatingieji reikalai. Alfas Valatkaitis atstovavo branduoliui Čikagoje ir palaikė ryšius su lietuviškąja spauda. Eugenija Klupšienė atstovavo organizaciniam atkūrėjų branduoliui Toronte. Vaidievutis A. Mantautas buvo atkūrėjų branduolio sekretorius ir darbo koordinatorius-ryšininkas. Specifiniai moterų šaulių reikalai buvo pavesti spręsti S. Pūtvytei-Mantautienei. Branduolys veikė vieningai, per sekretorių nuolat pasikeisdamas nuomonėmis, greit prieidamas bendrų išvadų visais svarbiausiais šauliškais klausimais.
1953 metų gale organizacinis atkūrėjų branduolys jau buvo pakankamai pasiruošęs tolesniam žingsniui – išeiti į lietuviškosios visuomenės viešumą. Tam tinkamiausia proga buvo LŠS įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvinskio-Pūtvio 25-ųjų mirties metinių minėjimas 1954-aisiais. Tam tikslui, pagal A. ir S. Mantautų surinktą medžiagą, atkūrėjų branduolys paruošė tris V. Pūtvio biografijos konspektus (4, 6 ir 8 spausdinimo mašinėlės puslapių) ir kelis V. Pūtvio minčių (trumpų citatų iš jo raštų) rinkinius. Be to, buvo perrašyti ir keli V. Pūtvio straipsniai. Ši medžiaga buvo išsiuntinėta spaudos darbuotojams ir panaudota straipsniams apie V. Pūtvį. Tokių straipsnių 1954 metais lietuviškoje spaudoje pasirodė ypač daug. Kai kurie laikraščiai juos spausdino net per du ar tris numerius. Buvo spausdinamos ir paties V. Pūtvio mintys, ilgesnės ir trumpesnės citatos. Kai kur perspausdinti ir pilni jo straipsniai. Taip plačiai lietuviškoji tremties spauda iki to laiko V. Pūtvio dar nebuvo paminėjusi, todėl ši spaudos akcija atkreipė visuomenės dėmesį tiek į jo paties asmenį, tiek į jo įkurtą Šaulių sąjungą ir jo sukurtą šauliškąją ideologiją. Organizacinio atkūrėjų branduolio turimais statistiniais duomenimis, keturios penktosios medžiagos apie V. Pūtvį 1954 m. išvydo dienos šviesą atkūrėjų branduolio iniciatyva. Šiame darbe savo patarimais ir kitais būdais branduoliui ypač pagelbėjo dr. V. Tercijonas, dr. A. Garmus ir dr. V. Sruogienė.
Organizacinis atkūrėjų branduolys taip pat pradėjo intensyvią korespondenciją dėl Šaulių sąjungos atkūrimo naudojantis A. Mantauto formuluotomis ideologinėmis direktyvomis. Atkūrimo klausimas buvo iškeltas ir spaudoje. Taip 1953 m. kovo 5 d., V. Pūtvio 24-ųjų mirties metinių proga, lietuvių laikraštyje „Draugas“ išspausdintas istorinis A. Valatkaičio straipsnis „Mes tebesame gyvi!“. Kadangi tuo metu atkūrėjų branduolyje dar buvo tebesvarstomas V. A. Mantauto 1953 m. sausio 29 d. pasiūlytas atkūrimo planas, A. Valatkaitis savo straipsnyje neminėjo konkrečios atkūrimo formos ar būdų. Bet jis labai aiškiai išreiškė principinę organizacinio atkūrėjų branduolio nuostatą: „Vlado Pūtvio mintis tebėra gyva mūsų šauliškose širdyse. Mes, šauliai ir šaulės, tebesame gyvi!.. Mes daugiau jau nebetylėsime. Savo darbui prašydami Dievo palaimos, atgaivinsime garbingą šaulio vardą, atnaujinsime Vlado Pūtvio sukurtą ideologiją ir atiduosime mūsų protus, širdis ir šiandien kad ir neginkluotas dar rankas mūsų motinai nepriklausomai demokratinei Lietuvai“. 1954 m. sausio 14 d. A. Valatkaitis kitame savo straipsnyje „Pilkieji Broliai pabunda“ aiškiai užsiminė, kad kai kur jau dedamos pastangos susiburti krūvon, ir kvietė visus šaulius burtis į savo organizaciją: „Mūsų šauliškoji misija prasideda iš naujo. Turime susiburti krūvon, kas kai kur jau daroma. Turime susižinoti vieni su kitais, kurie esame šauliai ir šaulės, ir pradėti budėti. Turime suburti visas savo jėgas Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Visų luomų ir profesijų žmonės buriasi ir jungiasi į savo organizacijas. Kodėl tad mes, šauliai ir šaulės, neturėtume tą patį padaryti?“
Spaudos akcija ir privati šauliška korespondencija paruošė dirvą kitam žingsniui – tiesioginiam ir oficialiam organizacinio atkūrėjų branduolio išėjimui į viešumą Čikagoje 1954 m. kovo 7 d.
1954 m. kovo 7 d.: oficialioji LŠS tremtyje atkūrimo data
1954 m. kovo 7 d. Čikagoje Lietuvių auditorijos mažojoje salėje vyko Tėvynės mylėtojų draugijos 2-osios kuopos surengtas Vlado Pūtvio 25-ųjų mirties metinių minėjimas. Į minėjimą susirinko apie 100 asmenų: daug iš jų – buvę šauliai ir šaulės. Iš organizacinio atkūrėjų branduolio minėjime dalyvavo 3 nariai: plk. M. Kalmantas, A. Valatkaitis ir V. A. Mantautas. Po minėjimui pirmininkavusio dr. A. Garmaus žodžio ir susikaupimo minutės Vladui Pūtviui, šauliams ir visiems žuvusiesiems dėl Lietuvos laisvės pagerbti V. A. Mantautas savo paskaitoje peržvelgė V. Pūtvio gyvenimo kelią, plk. M. Kalmantas pateikė savo prisiminimus iš Klaipėdos sukilimo ir nušvietė V. Pūtvio vaidmenį Klaipėdos krašto išvadavime, A. Valatkaitis kalbėjo apie šaulių padalinių organizavimą Žemaitijoje 1919–1920 m. ir kilnias V. Pūtvio būdo ypatybes. Po to plk. M. Kalmantas organizacinio atkūrėjų branduolio vardu viešai pranešė susirinkusiesiems, jog norima atgaivinti Šaulių sąjungą tremtyje, visų pirma JAV ir Kanadoje. Pranešimas buvo sutiktas plojimais. Tokio pat pritarimo susilaukė ir tolesni plk. M. Kalmanto žodžiai apie atkūrėjų branduolio darbo planą: branduoliui imti tolesnę iniciatyvą į savo rankas kaip laikinajai Šaulių sąjungos centro vadovybei, išsiaiškinti su atitinkamomis įstaigomis ir pareigūnais Sąjungos atkūrimo ir veiklos galimybes bei būdus ir, atlikus visus reikalingus žygius, sušaukti viešą susirinkimą. Pasibaigus minėjimui, daug šaulių dar tą patį vakarą arba kitomis dienomis vieni žodžiu, kiti raštu išreiškė džiaugsmą, jog atsirado žmonių, kurie ėmėsi iniciatyvos ir atsakomybės Sąjungos atkūrimo darbe. Atsiliepusieji taip pat užtikrino visokeriopą savo paramą. Ypač didelį įspūdį padarė vienas šaulys, kuris tuoj pat po minėjimo tarė atkūrėjų branduolio grupelei: „Mano visa šeima išvežta į Sibirą. Gyvenu čia vienas. Susirinkimuose nesilankau – esu per daug nusivylęs tremtyje vykstančiomis peštynėmis. Bet į Šaulių sąjungą ateisiu. Seno šaulio širdis ten, kur jo vėliava. Jūs tą vėliavą iškėlėte tremtyje ir žinokite – apie ją susirinks šimtai!“
Organizacinio atkūrėjų branduolio narių manymu, 1954 m. kovo 7 d. laikytina LŠST atkūrimo pradžios data, nes tik tą dieną iniciatorių būrelis pirmą sykį išėjo viešumon, supažindino daugiau šaulių ir visuomenę su LŠST atkūrimo projektu ir savo tam projektui nuoširdų, tvirtą ir aiškų pritarimą. Daugumos pritarimas kaip tik ir buvo lemiantis veiksnys iki tol atlikto paruošiamojo darbo tolesniam likimui. Nesulaukus teigiamo atgarsio, net ir pačiomis intensyviausiomis atkūrėjų pastangomis nebūtų pasiekta tikslo.
Antrasis etapas: LŠST Laikinosios centro valdybos veikla
1954 m. kovo 7 d. – 1954 m. liepos mėn.: ideologinės gairės, pirmasis LŠST statutas, ruošimasis steigti padalinius
Nuo 1954 m. kovo 7 d. organizacinis atkūrėjų branduolys, kaip laikinoji organizacinė Sąjungos vadovybė, pradėjo ieškoti kito pavadinimo. Pradžioje organizacinis atkūrėjų branduolys pasivadino LŠST Laikinąja organizacine centro valdyba, bet daugumai šaulių pageidaujant priimamas terminas LŠST Laikinoji centro valdyba. 1954 m. birželio 1 d. viešame pareiškime spaudai paskutinį kartą paminėtas senas pavadinimas „Lietuvos šaulių sąjungos organizacinis branduolys“. Po to galutinai įsitvirtino Laikinosios centro valdybos terminas.
Kaip ir organizacinis atkūrėjų branduolys, taip dabar Laikinosios centro valdybos vardu pasivadinę pirmieji šeši LŠST atkūrėjai visą atsakomybę už LŠST atkūrimą prisiėmė sau. Kol nebuvo aišku, kad Sąjungos veiklai nėra jokių kliūčių, susilaikyta nuo Laikinosios centro valdybos plėtimo – norėta galimų sunkumų atveju išvengti nemalonumų didesniam asmenų skaičiui.
Du pirmieji Laikinosios centro valdybos atlikti darbai buvo paruošti ideologines gaires ir pirmąjį LŠST laikinąjį statutą. Ideologines gaires, remdamasis V. Pūtvio mintimis, paruošė Aleksandras Mantautas Broktone, jam talkino S. Mantautienė. Buvo paruošti keli, ilgesni ir trumpesni konspektai. Ideologinės gairės buvo nuolat naudojamos ruošiant statutus ir taisykles, taip pat spaudoje, šauliškoje korespondencijoje; jos tapo kelrodžiu visame atkūrimo darbe.
Statutui paruošti buvo sudaryta komisija iš 3 Laikinosios centro valdybos narių: plk. M. Kalmanto, A. Valatkaičio ir V. A. Mantauto. Savo darbą, kurio liūto dalis teko A. Valatkaičiui, komisija užbaigė Čikagoje 1954 m. birželio 29 d. Šiame pirmajame statute, kuris nebuvo niekur spausdintas, buvo 4 dalys, 21 paragrafas. Jis buvo vadintas Lietuvos šaulių sąjungos statutu ir prasidėjo tokiu 1-uoju paragrafu: „Mes, buvę nepriklausomos Lietuvos šauliai ir šaulės, matydami, kad komunizmas gresia pavergti laisvąjį pasaulį, jungiamės į Lietuvos šaulių sąjungą kovai prieš komunizmą, norėdami padėti JAV Vyriausybei ir Kraštui ir atstatyti Lietuvos nepriklausomą demokratinę valstybę.“ Šis statutas vėliau su Laikinosios centro valdybos atstovu keliavo į Torontą, Broktoną, Vašingtoną ir grįžo atgal Čikagon su daugeliu vertingų pastabų, pataisymų ir papildymų.
Dviem Laikinosios centro valdybos nariams dirbant prie LŠST ideologinių gairių ir trims prie statuto, šeštoji narė Eugenija Klupšienė drauge su būriu bendradarbių ruošė dirvą šaulių veiklai Toronte, Kanadoje. Verta paminėti jos iniciatyvą 1954 m. balandžio mėn. Toronte suruoštą įspūdingą V. Pūtvio 25-ųjų mirties metinių minėjimą. Minėjimą padėjo ruošti kariai ir savanoriai, globojo Lietuvių bendruomenės vadovybė. Rimta minėjimo programa ir gausus dalyvių būrys torontiškiams paliko gerą įspūdį. Išsamią paskaitą apie V. Pūtvį skaitė iš Ročesterio atvykęs buvęs LŠS vadas plk. Pranas Saladžius.
1954 m. birželio mėn. gale Laikinoji centro valdyba įgaliojo savo sekretorių V. A. Mantautą nuvykti į Vašingtoną išsiaiškinti LŠST veiklos Jungtinėse Amerikos Valstijose klausimą. V. A. Mantautas buvo taip pat įgaliotas nuvykti į Torontą ir pasitarti su ten veikiančiais (nors dar ir neoficialiai) šauliais ir šaulėmis.
1954 m. liepos–rugpjūčio mėn.: Laikinosios centro valdybos atstovo kelionė ir pirmųjų dviejų šauliškų padalinių įsteigimas
Laikinosios centro valdybos sekretorius V. A. Mantautas savo kelionę pradėjo nuo Toronto. Jo lankymosi metu 1954 m. liepos mėn. Toronte vyko Laikinosios centro valdybos narės E. Klupšienės sušaukti keli šauliški susirinkimai, o 1954 m. liepos 11 d. įsteigtas pirmasis šaulių padalinys tremtyje – Toronto šaulių klubas. Steigiamajame susirinkime dalyvavo: Stasys Banelis, Antanas Bumbulis, Kęstutis Grigaitis, Viktorija Grigelytė, Juzė Jakubauskienė, Juozas Jankaitis, Julius Jasiūnas, Veronika Kalendrienė, Jonas Karka, Eugenija Klupšienė, V. A. Mantautas, Mikas Petrulis, Vladas Rušas, Eugenija Šimbelienė, Marija Valiulienė ir Bronius Žolpys.
Toronto šaulių klubo steigiamojo susirinkimo ir kitų liepos mėn. Toronte vykusių šauliškų pasitarimų metu buvo išsamiai aptarti LŠST uždaviniai ir darbo kryptis (daugiausia diskutuota apie anksčiau minėtą statuto projektą). Iš Toronto šaulių Laikinoji centro valdyba gavo daug reikšmingų pasiūlymų ir medžiagos. Diskusijų intensyvumu ir medžiagos gausumu pasitarimai Toronte priminė Sąjungos atstovų suvažiavimą.
Rugpjūčio mėn. Laikinosios centro valdybos sekretorius pasiekė Vašingtoną. Visų pirma buvo aplankytas Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Povilas Žadeikis, kuris nuoširdžiai pritarė LŠST atkūrimui, prižadėjo savo moralinę paramą ir leido visose JAV įstaigose paminėti jo vardą kaip Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1919 metais; jo pastangomis, Šaulių sąjunga buvo legalizuota ir priimta Krašto apsaugos ministerijos globon. Vadovaujantis ministro P. Žadeikio, taip pat tuometinio pasiuntinybės patarėjo J. Kajecko patarimais, Laikinosios centro valdybos sekretorius susisiekė su įvairiais JAV valdžios pareigūnais ir įstaigomis ir buvo užtikrintas, jog Šaulių sąjunga nėra įtraukta į JAV Teisingumo ministerijos subversyvinių organizacijų sąrašą. Buvo gauta daug šauliams reikalingos informacijos ir labai gerų konkrečių pasiūlymų dėl šaulių padalinių veikimo būdų, jų taisyklių turinio ir registravimo procedūros. Be jau minėtų Povilo Žadeikio ir Juozo Kajecko, savo patarimais labai padėjo kai kurie asmenys, tuomet dirbę P. Kersteno vadovaujamame komitete, ir ypač Edvardas M. O’Connoras, Komiteto dėl komunistų agresijos direktorius (Staff Director, Committee on Communist Aggression). Šaulių sąjunga taip pat liks visuomet dėkinga už patarimus ir kitokią paramą Generalinio štabo plk. Kaziui Škirpai, Jadvygai Tūbelienei, šaulei Jadvygai Kuprėnienei, Julijai Liesytei ir kun. Vincentui L. Keelanui SJ, jėzuitų komuniteto Džordžtauno universitete viršininkui.
Telefonu išgirdę savo sekretoriaus pranešimus iš Vašingtono, Laikinosios centro valdybos nariai nutarė pagrindinį šaulių padalinį registruoti Ilinojaus valstijoje. Steigiamąjį susirinkimą sušaukti buvo pavesta A. Valatkaičiui. Taip 1954 m. rugpjūčio 15 d. įsteigtas pirmasis šaulių padalinys JAV (antrasis tremtyje) – Čikagos šaulių klubas. Steigiamajame susirinkime dalyvavo: J. Dambrauskas, K. Dudėnas, E. Grigaliūnienė, plk. M. Kalmantas, A. Kybartienė, V. A. Mantautas, A. Markūnienė, T. Serapinienė, I. Serapinas, A. Šuopys ir A. Valatkaitis.
Nuo 1954 m. rugsėjo mėn.: tolesni Laikinosios centro valdybos darbai
Trumpai paminėsiu tik kai kuriuos svarbesnius Laikinosios centro valdybos tolesnius darbus:
Čikagos šaulių klubo taisyklės. Klubo steigėjams paprašius, Laikinosios centro valdybos sekretoriui V. A. Mantautui buvo pavesta pagal Vašingtone gautus patarimus paruošti klubo taisykles. V. A. Mantautas šį darbą užbaigė 1954 m. lapkričio 10 d. Tuomet klubo valdyba sudarė specialią komisiją, kuri paruošė taisyklių santrauką, pasirūpino išversti į anglų kalbą ir nusiuntė į Ilinojaus valstijos sekretoriaus įstaigą registracijai. 1955 m. sausio 26 d. taisyklės buvo oficialiai užregistruotos, ir klubui suteikta teisė veikti.
Laikinosios centro valdybos perorganizavimas ir papildymas. Paaiškėjus, jog šauliai gali laisvai veikti, pirmojo atkūrėjų branduolio kvietimu (steigėjų teisėmis) buvo papildyta Laikinoji centro valdyba. Šauliškam darbui palengvinti pačioje Laikinojoje centro valdyboje buvo sudarytas Darbo prezidiumas. Laikinąją centro valdybą papildant ir perorganizuojant patarimais ypač padėjo buvęs LŠS Centro valdybos pirmininkas advokatas Rapolas Skipitis.
1956 m. sausio 7 d. Laikinoji centro valdyba buvo tokia: Laikinosios centro valdybos Darbo prezidiumas (pagal pareigas): Aleksandras Mantautas – pirmininkas, Eugenija Klupšienė – vicepirmininkė, Sofija Pūtvytė-Mantautienė – Moterų šaulių skyriaus viršininkė, Vaclovas Čižiūnas – Tautinio auklėjimo ir kultūros darbų skyriaus viršininkas, plk. Mykolas Kalmantas – specialūs uždaviniai, Vaidievutis A. Mantautas – I sekretorius ir Ryšių skyriaus viršininkas, Alfas Valatkaitis – II sekretorius ir Jaunimo skyriaus viršininkas, Juozas Jankaitis – Laikinosios centro valdybos įgaliotinis Kanadoje. Laikinosios centro valdybos nariai (pagal abėcėlę): gen. Teodoras Daukantas, Elzė Jankutė, prel. Mykolas Krupavičius, Jadvyga Kuprėnienė, prof. Mečislovas Mackevičius, gen. Kazys Musteikis, Emilija Pūtvytė, advokatas Rapolas Skipitis, Justinas Vaičaitis.
1957 m. birželio 29 d. Laikinąją centro valdybą sudarė: Laikinosios centro valdybos Darbo prezidiumas: A. Mantautas – pirmininkas, E. Klupšienė – vicepirmininkė, S. Pūtvytė-Mantautienė – Moterų šaulių skyriaus viršininkė, V. Čižiūnas – Tautinio auklėjimo ir kultūros darbų skyriaus viršininkas, Vladas Išganaitis – Jaunimo skyriaus viršininkas, Julius Vepštas – iždininkas, V. A. Mantautas – I sekretorius ir Ryšių skyriaus viršininkas, A. Valatkaitis – II sekretorius. Laikinosios centro valdybos nariai: gen. T. Daukantas, E. Jankutė, J. Jankaitis, prel. M. Krupavičius, J. Kuprėnienė, prof. M. Mackevičius, gen. K. Musteikis, E. Pūtvytė, advokatas R. Skipitis, kun. Ansas Trakis, J. Vaičaitis. Netrukus į Laikinosios centro valdybos Darbo prezidiumą įsitraukė Kunigunda Kodatienė.
Šauliškoji spauda. Nuo 1956 m. sausio mėn. žurnalo „Karys“ puslapiuose pradėtas spausdinti oficialus LŠST Centro valdybos Darbo prezidiumo organas „Tremties trimitas“, redaguotas V. A. Mantauto. Nuo 1956 m. sausio iki 1960 m. galo „Tremties trimitas“ pasirodė iš viso 54-iuose „Kario“ numeriuose (iš viso 145 psl. ir 94 nuotraukos). „Tremties trimito“ puslapiuose yra rašę J. E. Lietuvos diplomatijos vadovas, du VLIK’o pirmininkai, du buvę LŠS Centro valdybos pirmininkai, buvęs LŠS viršininkas, buvęs LŠS vadas, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, kiti žymūs veikėjai ir tautai nusipelnę asmenys.
Nuo 1958 m. sausio mėn. „Karyje“ pradėta spausdinti Kunigundos Kodatienės redaguota „Šaulė tremtyje“.
Kiti žymesni darbai
Laikinoji centro valdyba, jos skyriai ir komisijos išplatino ne vieną atsišaukimą. Nuolat buvo palaikomi ryšiai su įvairiomis institucijomis, svarbiais asmenimis. Nuo 1954 m. spalio 7 d. iki 1957 m. birželio 29 d. LŠST Laikinosios centro valdybos Ryšių skyrius šauliškais reikalais parašė 2358 raštus, laiškus ir atvirukus. Publikuota daug straipsnių nešauliškoje spaudoje. Čia ypač daug nuveikė Laikinosios centro valdybos II sekretorius Alfas Valatkaitis, kurio straipsniai apie Šaulių sąjungą atkreipė visuomenės dėmesį į LŠST ir padidino narių skaičių.
1956 m. birželio 24 d. Ryšių skyrius užsakė ir padaliniams bei pavieniams šauliams ir šaulių rėmėjams išsiuntinėjo 500 „Tremties trimito“ specialių leidimų su Laikinosios centro valdybos atsišaukimu, instrukcija organizuoti naujus padalinius, Čikagos šaulių klubo taisyklių santrauka ir t. t.
Jaunimo skyrius 1957 m. vasario 28 d. parengė LŠST uniformų taisykles. Darbui vadovavo Jaunimo skyriaus viršininkas ir Uniforminės komisijos pirmininkas V. Išganaitis.
Laikinosios centro valdybos Darbo prezidiumas palaikė nuolatinį ryšį žodžiu arba raštu bei specialiomis progomis susisiekdavo su Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu Stasiu Lozoraičiu, Lietuvos įgaliotuoju ministru Vašingtone P. Žadeikiu (vėliau – J. Kajecku), Lietuvos generaliniu konsulu (tuomet konsulu) dr. P. Daudžvardžiu, VLIK’o pirmininkais prel. M. Krupavičiumi ir dr. A. Trimaku, LVS „Ramovė“, savanorių-kūrėjų, birutiečių, Amerikos lietuvių legiono, skautų ir Lietuvių bendruomenės vadovybėmis, garbės šauliu, buvusiu kariuomenės vadu div. gen. S. Raštikiu, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru prof. Mykolu Biržiška, prof. Vaclovu Biržiška, prof. Viktoru Biržiška, buvusiu LŠS vadu plk. Pranu Saladžiumi, generalinio štabo plk. K. Škirpa ir kitais asmenimis, dirbančiais Lietuvos išlaisvinimo vardan.
LŠST vadovybės ir padalinių atstovų konferencijos paruošimas, sušaukimas ir vedimas 1957 m. birželio 29 d. Čikagoje buvo vienas svarbiausių Laikinosios centro valdybos darbų. Konferencija vienbalsiai priėmė Statuto komisijos (advokato R. Skipičio, S. Mantautienės ir A. Valatkaičio) paruoštą LŠST statutą (iš viso 8 sk., 219 paragrafų) ir išreiškė ypatingą padėką daugiausiai prie statuto dirbusiam A. Valatkaičiui. Konferencija taip pat nustatė metinį šaulio nario mokestį, priėmė atsišaukimą šauliams tremtyje, aptarė aktualius Sąjungos veiklos klausimus, pratęsė Laikinosios centro valdybos kadenciją vieneriems metams, išrinko advokatą Rapolą Skipitį LŠST garbės nariu ir suteikė Vaidievučiui A. Mantautui LŠST atkūrimo iniciatoriaus vardą. Taip pat buvo peržvelgtos ateities kelio ideologinės gairės ir pavesta Darbo prezidiumui paruošti ir sušaukti visuotinį LŠST padalinių atstovų suvažiavimą 1958 metais.
Remdamasis LŠST statuto 202–203 paragrafais, Laikinosios centro valdybos pirmininkas A. Mantautas, gavęs Darbo prezidiumo pritarimą, sudarė Šaulių žvaigždės ordino tarybą 1957 m. lapkričio 1 d. Į Tarybą įėjo advokatas Rapolas Skipitis, gen. Kazys Musteikis, Vladas Išganaitis, Leokadija Dainauskienė.
Pirmasis visuotinis LŠST padalinių atstovų suvažiavimas, vykęs 1958 m. liepos 5 d. Čikagoje, Jaunimo centro patalpose, užbaigė Laikinosios centro valdybos darbą. 1958 m. liepos 5-ąją prasidėjo naujas etapas LŠST gyvenime. Šią dieną baigėsi Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje atsikūrimo istorija.
Baigiant šį straipsnį, reikia išreikšti ypatingą visų LŠST atkūrėjų padėką trims dar iki šiol nepaminėtiems asmenims. Pirmasis asmuo – tai tuometinis Lietuvių jėzuitų viršininkas tėvas Bronius Krištanavičius SJ. Jis finansavo dvi LŠST Laikinosios centro valdybos sekretoriaus (tuomet jėzuito studento) keliones į Kanadą ir Broktoną bei kelionę į Vašingtoną, ir kitaip rėmė LŠST atkūrėjų pastangas. Kitas asmuo – tai West Badeno kolegijos scholastikų ministras (Minister of Scholastics) ir hebrajų kalbos dėstytojas kun. Johnas A. McEvoy SJ. Be jo pritarimo ir nuolatinės paramos būtų buvę neįmanoma paruošti išplatinti tiek daug šauliškų aplinkraščių, išsiuntinėti tiek daug laiškų. Pagaliau šauliškam darbui savo patarimais daug padėjo tos pačios West Badeno kolegijos fundamentalinės (vėliau dogmatinės) teologijos profesorius kun. Johnas A. Hardonas SJ.
Prof. Vaidievutis A. Mantautas
LŠSI garbės vadas